apie mus noriu būti banke kontaktai keltų bilietai viešbučiai privatumo politika
Paieška:
Lietuviskai English
 
Atlikėjai
Grupės ir atlikėjai (567)
  Renginių vieta
Pramogų ir pobūvių salės (53)
  Nuoma ir prekyba
Žaidimai (19)
  Technika
Garsas
Pirotechnika
  Paslaugos ir pramogos
Konditerija
 
Titulinis puslapis   Renginiai  
Spausdinti Spausdinti  
Saulius Žiūra. Vilniaus horizontai

Nuotraukų peržiūra

0
Miestas ir fotografija. 1826 m. sukurta pirmoji fotografija vaizdavo architektūrinę Paryžiaus erdvės perspektyvą. Pirmuose trūkinėjančiuose kino kadruose taip pat judriomis miesto gatvėmis skuba XIX a. pabaigos šio didmiesčio žmonės, modernios literatūros tekstai neatsiejami nuo klaidžiomis Dublino gatvėmis slampinėjančio Leopoldo Bliumo. Tai ne atsitiktinumas. Architektūrinė miesto erdvė yra jų tarpusavio santykiais sukurta socialinė erdvė, kurioje gimsta ir reiškiasi mūsų ryšiai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ar emociniai. Todėl visi jie įkalinti architektūrinės, urbanizuotos erdvės perspektyvoje. Miesto erdvė yra nuolat perkuriama ir perrašoma, tuo pačiu metu perkuriamos žmonių judėjimo, veikimo ir buvimo erdvės, taip perrašomi jų likimai ir tapatumo kryptys.
Belaikiai miesto archetipai gali tik trumpam mirktelėti – šešėlio lūžiu, praeivio siluetu, nesibaigiančiu gamtos ir architektūrinės erdvės ginču. Architektūra yra įpinta į kasdienio gyvenimo situacijas kaip kolektyvinė pasąmonė, todėl ji dažniau neregima bet nuspėjama, ji egzistuoja daugiau kaip taktilinis mūsų kasdienybės įprotis. Tiksliau, architektūra yra nematoma, ji tik sumirga stiklinių durų judesyje, paliečia šalto oro gūsiu tik išėjus iš namo laiptinės, nuaidi durų trenksmu ar bankomato pypsėjimu.
Kasdienybės banalybėje žmonės jaučia ir mato savo architektūrinę aplinką skirtingai negu ją planuoja privatūs užsakovai, architektai ar politikai. Žmonės savotiškai laviruoja, nardo, mėto pėdsakus šiame funkcionaliame ir racionalizuotame, euforiškai didingame ir įsakmiame miesto architektūrinių ženklų labirinte.
Todėl ne taip paprasta paaiškinti sau ir kitiems – kas yra mano miestas, paprasčiau yra parodyti. Tačiau kalbant apie jo fotografavimą svarbu suvokti vieną dalyką – objektyvios, visiems vienodai matomos miesto erdvės nėra. Egzistuoja tik individualūs kognityviniai mūsų judėjimo žemėlapiai. Mes judame ne tiek architektūrinėmis erdvėmis, kiek įsivaizduojamais takais, judame taktiliškai, vedini įpročių ir tik mums atpažįstamų ženklų. Geras fotografas žino, kad tai, kas matoma, nėra tiesa. Tik gimę, esame absorbuojami miesto erdvės, jos perspektyvų ir mastelių, jos optikos ir kvapų, jos formuojamų garsų ir spengiančios tylos, bukų plokštumų ir fatališkų angų.
Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?
Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamų varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.
Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.
Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.
Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.
Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmančiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas.

Virginijus Kinčinaitis
Rekomenduok draugui  |  Priminimas apie renginį
Jūsų komentaras
 
Vardas:   El.paštas:

Komentaras:

Siųsti  


Eb.lt už renginio(-ių) programos pakeitimus neatsako.

EB.lt portale paskelbtą informaciją draudžiama panaudoti kitose interneto svetainėse, tradiciniuose žiniasklaidos kanaluose ir kitur, taip pat Eb.lt medžiagą platinti bet kokiu pavidalu be portalo sutikimo, o jei sutikimas yra gautas, tai EB.lt privaloma nurodyti kaip šaltinį.
 
Paieška
2019.02.28  
Pavadinimas:
 
Data:
Atsitiktinė pramoga



Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28  
Paskelbkite savo renginį
apie mus   |  noriu būti banke   |  kontaktai   |  Keltų bilietai   |  Viešbučiai   |  Privatumo politika  
Entertainment bank. Visos teisės saugomos. ļæ½ 2002-2019 Privatumo politika