apie mus noriu būti banke kontaktai keltų bilietai viešbučiai privatumo politika
Paieška:
Lietuviskai English
 
Atlikėjai
Grupės ir atlikėjai (567)
  Renginių vieta
Pramogų ir pobūvių salės (53)
  Nuoma ir prekyba
Žaidimai (19)
  Technika
Garsas
Pirotechnika
  Paslaugos ir pramogos
Konditerija
 
Titulinis puslapis   Renginiai  
Spausdinti Spausdinti  
Romano Vilkausko retrospektyvinė paroda "Iki galo išdainuosiu"

Nuotraukų peržiūra

0
KAIP NUTAPYTI GYVENAMO LAIKO PRASMĘ?

Šis trumpas minčių etiudas skirtas bičiulio Romano Vilkausko (1949-2018) kūrybos parodai. Deja, pomirtinei, jau būtajam laikui, kai žinai, jog parašytos interpretacijos liks be paveikslų autoriaus komentarų, be jo paties pasvarstymų ir noro plėsti diskusijų lauką. Bet rašau jausdamas šalia esantį tapytoją, numanau jo reakcijas, galiu jį išgirsti, abu keičiamės nuomonėmis, žiūrime į kūrinius ir dėliojame argumentus. Laikas neištrynė „šabakštyno” studijoje ir kitur įvykusių mūsų pasikalbėjimų dvasios.
Už mažų ir paprastų dalykų visada glūdi esminiai, bet svarbu pamatyti, kur jie prasideda. Romano žvilgsnis į aplinką, o tiksliau – jos matymas, niekada nebuvo atitrūkęs nuo minčių ir ilgesnių pamąstymų apie gyvenamą laiką, sujungiantį praeitį, dabartį ir viltimis nudažytą ateitį. Buvo angažuotas tapytojas nuo pat kūrybos pradžios: jam svarbus tapo įsipareigojimas kūrybą susieti su istorija, asmenine ir tėvų patirtimi, su sovietine aplinka, kurioje gyveno ir kurioje reikėjo rasti tinkamų ženklų kūrybiniam požiūriui išsakyti. Netapė paveikslų šiaip sau, momentinės nuotaikos pagautas. Rūpėjo ne greitai prabėgantis įspūdis, o tapomų motyvų idėjos. Link kūrybinio rezultato ėjo neskubriai, atsirinkdamas ir pasitikrindamas, apgalvodamas savo potyrius. Kryptinga pozicija neleido blaškytis ir pamesti savo kelrodės žvaigždės, kaip jis pats sakydavo – „fakto tiesos“. Paskutiniame interviu (2017 m.) dailininkas kalbėjo: „Anksti supratau, kad daugiausiai ir stipriausių impulsų kūrybai suteikia realybė, kad tikrovės paveikta kūryba įgyja visiškai kitą vertę. Mačiau, kaip tarp okupacinio laikotarpio dailės apibendrinimų, interpretacijų, ekspresionizmo, atsirandančio siurrealizmo dingsta, ištirpsta faktas. Negalėjau apsimetinėti – aš norėjau smogti faktu“. Idėjos turėjo išsigryninti ir pavirsti tapybinės formos pavidalais. “Fakto tiesa” reiškė ne natūros pakartojimą ar pasyvų aplinkos atkūrimą paveiksluose. Į pasirinktus motyvus reikėjo įkrauti stiprias užuominas apie sovietinio gyvenimo dvilypumą.
Daiktų ir objektų fizika
Neatsitiktinai brėžiu minties, idėjos ir tapybinio vaizdo jungtį. Paprastai kalbant, tai dailininko (-ų) kūrybinio lauko teritorija, kurioje susiformuoja autoriaus pozicija ir stiliaus ženklai. Į R. Vilkausko matymo lauką, atsikėlus gyventi į Šiaulius, pateko pilka nuobodybe dvelkianti miesto aplinka: kiemo garažų durys, prieškarinių fabrikų aptrupėjusios sienos, vandentiekis ir aprūkę kaminai, vielų tinklo tvoros, pašto dėžutės ir skelbimai daugiabučių laiptinėse. Materialus, fizinis pasaulis, su skirtingais pavidalais ir buvimo vietomis. Tai buvo ne paradinis miesto vaizdas, o tylios ir nykios jo vietos, be išskirtinės reikšmės, įprastų sovietinei tapybai motyvo ,,aktualumo” ženklų. Maži ir paprasti dalykai. Tuo pat metu atsirado ir tapomų natiurmortų svarbiausias atributas – laikraštis. Galima sakyti – vizitinė tapytojo kortelė, ,,autorinis daiktas”, kurį pasitelkęs autorius kūrė vis naujas natiurmortų, interjerų, peizažų aranžuotes. Sugalvota buvo originaliai: skrupulingai, su įtaigia tapybine apgaule nutapytas laikraštis, kaip įprastinis sovietinio gyvenimo palydovas ir propagandos atributas, buvo paverstas neįskaitomu tekstu, suprask - beprasmiu. Laikraštis dailininkui pasitarnavo priemone apeliuoti į istorijos faktus, panaudoti jį kaip tam tikrą gyvenamo laiko dokumentą, kuriame išlikę informacijos šaltiniai, visuomenės gyvenimo pėdsakai, faktų nuorodos ir kt. Taip atsirado lakoniškos ir taiklios kompozicijos su pokariniais ,,tapetais” – laikraščiais ir Stalino nuotraukomis pageltusiuose puslapiuose, keletas kompozicijų tremties temomis.
Galima manyti, kad ,,laikraštinės” improvizacijos dailininko mintyse formavosi dar iki paimant į rankas teptuką, iš anksto gerai apmąsčius vaizdo dėmenis, numačius jiems paveikiausius plastinius pavidalus. Nors nutapyti daiktai išrodo neutralūs, kameriniai, tačiau juose slypi gilesnė potekstė, nutaikyta į sovietinio gyvenimo realijas. Kokias asociacijas soviet laikais žiūrovui galėjo sukelti laikraštiniais vedamaisiais užkloti alaus buteliai? Ar į laikraštinę tūtą sudėtos bulvės? Arba iš susukto žurnalo byrančios saulėgrąžos? Taip daiktiškieji natiurmortai virto socialinio laiko peizažais, iš jų sklido ne optimizmas, o gyvenimo druska, skepsis, ironija atmieštos jausenos.
Daiktų fizika reiškė ne tik preciziškai nutapytos materijos objektyvumą, situacijas „yra kaip yra“, bet ir užminė, kad aplinkoje „nieko nevyksta“, gyvenimas stovi vietoje, naujų prasmių neatsiranda, kasdienybė nieko naujo nepasiūlo. Ji tiesiog monotoniška, nuobodi, sovietiniais terminais tariant – „nehumaniška“, ,,neaktuali”, nes neturėjo jokių visuomenės optimizmą keliančių savybių. Reikšmingiausias daiktiškosios fizikos įsikūnijimas R. Vilkausko kūryboje yra ,,Garažo durys” (iš ciklo ,,Kiemo motyvai”, 1982-1983) . Ciklą sudaro penki paveikslai: keturios skirtingų (žalios, mėlynos, raudonos, geltonos) spalvų garažo durys ir paveikslas su vieline tvora. Viename Šiaulių kiemų pamatytos šviežiai nudažytos garažo durys pasitarnavo autoriui kaip instrumentas sugroti griežtą, tikslią, savo monotonija geliančią horizontalių linijų ir vienos spalvos melodiją. ,,Garažo durys“ atvedė plastinę kalbą iki ribos, už kurios jau pradeda veikti foto objektyvas, bet tos ribos neperžengė! Tai - tapybinio meistriškumo įrodymas. Kūriniai kartu žymėjo visišką atsiribojimą nuo lietuviškosios ekspresijos, tapybiškumo, kolorizmo viražų: paveikslai įrodė, kad yra įmanoma ir ,,fakto tiesos” estetika, be būdingų lietuviams pseudoromantinių ir sudekoratyvintų emocijų. Ir Romanas tą estetiką sukūrė!
Metafizinės meditacijos
Jau tapant laikraštines kompozicijas matėsi, kad dailininkas ypatingai puoselėja paveikslo paviršių: faktūrą, potėpį, jo storį ir ilgį, subtiliai išnaudoja šešėlius, krentančią šviesą, kuri skleidžiasi tolygiai visame vaizdo plote. Tie patys principai panaudoti ir akvarelėse. Iš šių techninių priemonių formavosi kitokia vaizdo kokybė, į paveikslus atėjo smulkiagrūdė faktūra, suteikusi galimybę drobės paviršiuose sukurti vibruojančių šviesos ir šešėlių poetiką. Ji priminė kiek padūmavusius, miglotus peizažus, kuriuose tirpo ir žmonių figūros, veidai. Sunku dabar spręsti: ar tai buvo dėsninga tapybos technikos evoliucija, ar tiesiog natūralus autoriaus poreikis tapyti kitaip, atsinaujinti. Šioje vietoje reikėtų tapytojo komentarų.
Bet gerai atsimenu jį sakant: ,,parodysiu tau metafizinius paveikslus”. Neklausiau, kodėl taip pavadino naujausius darbus, kuriuose taip pat matėsi grūdėtumas. Atrodė – natūralu, po daiktų fizikos turėjo kažkas atsirasti iš ,,metafizikos”, kaip ir filosofijos moksle. Netikėta buvo tai, kad paveikslai beveik eliminavo atpažįstamus fizinius kūnus (daiktus) ir vietoje jų atsirado geometrinės, įvairiais kampais ir kryptimis ,,sukarpytos”, laužytos figūros. Vienos plokštumos dengia kitas plokštumas, tik tamsesnės, intensyvesnės dėmės paprastai yra iškeltos į paviršių. Kartais jose įtapytos ir kompozicinės scenos.
Kas atsitiko? Nedaug kalbėjomės ta tema. Bet patyriau, kad Romanui formų geometrija buvo pribrendęs virsmas į vaizdo meditatyvumą, paieškos universalesnių prasmių, kurių mes tikrovėje plika akimi neaptinkame, bet jos egzistuoja ir jaudina kiekvieną. Konkretumas perėjo į kontempliacijos lygmenį, fakto tiesą pakeitė abstraktumas. Suprantama, kad tokio pobūdžio paveiksluose nebeliko kasdienės monotonijos ir nuobodybės požymių, jie veda mintis prie to, kad gyvenimas apmąstomas kaip prasmės (-ių) kontekstas, kurį žmogus visuomet turi vienintelį ir jame bando išsiaiškinti savo vietą. Įsižiūrėkime į paveikslo ,,Metafizinės meditacijos. Ženklas. II” (2001) struktūrą: kieno tai ,,ženklas”? Jeigu ,,ženklas”, tai ką jis nurodo? Atsakymus kiekvienas žiūrovas susiras pats, tik autorius siūlo prieigą – meditacija.

Kai uždariau dailininko studijos duris, pagalvojau: R. Vilkausko kūryba teigia, kad visas gyvenimo laikas klostosi kaip prasmių kontekstas. Jas reikia patirti, išgyventi, priimti kaip duotybę ir kūrybos turinį. Prasmes įmanoma nutapyti. Nuo vaizduojamų paprastų dalykų, daikto, nuo mažos dalelės, fragmento iki universalijų. Tik laikas yra padalintas, sužymėtas skirtingos trukmės atkarpomis.
O gal gyvenimas apskritai yra ne kas kita, kaip išgyventų prasmių visuma?

Viktoras Liutkus,
2019 m. balandis, Paris2
Rekomenduok draugui  |  Priminimas apie renginį
Jūsų komentaras
 
Vardas:   El.paštas:

Komentaras:

Siųsti  


Eb.lt už renginio(-ių) programos pakeitimus neatsako.

EB.lt portale paskelbtą informaciją draudžiama panaudoti kitose interneto svetainėse, tradiciniuose žiniasklaidos kanaluose ir kitur, taip pat Eb.lt medžiagą platinti bet kokiu pavidalu be portalo sutikimo, o jei sutikimas yra gautas, tai EB.lt privaloma nurodyti kaip šaltinį.
 
Paieška
5600.07.19  
Pavadinimas:
 
Data:
Atsitiktinė pramoga



Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  
Paskelbkite savo renginį
apie mus   |  noriu būti banke   |  kontaktai   |  Keltų bilietai   |  Viešbučiai   |  Privatumo politika  
Entertainment bank. Visos teisės saugomos. ļæ½ 2002-2019 Privatumo politika